Faktai apie auksą: pasauliniai aukso rezervai, pasiūla, paklausa, aukso kainos nustatymas

Įžvalgos / 2011-12-04

Kiek aukso buvo išgauta per visą žmogaus istoriją?

Yra spėjama, kad visas auksas, kuris buvo išgautas per žmogaus istoriją vis dar egzistuoja viena ar kita forma. Pagal 2010 metų „Pasaulinio aukso konsulo“ (angl. World Gold Council) duomenis, viso buvo išgauta apie 168300 tonų geltonojo metalo. Jei visą šį auksą būtų įmanoma surinkti į vieną vietą, išlydyti bei suformuoti taisyklingos formos kubą, tai jo ilgis, plotis bei aukštis būtų lygus 20.6 metrų. Tokio dydžio kubas turėtų tilpti į daugelio Lietuvos mokyklų krepšinio salę.

Analizuojant aukso atsargas šiek tiek smulkiau matome, kad 50% visų aukso atsargų yra juvelyrinių dirbinių forma (84100 tonų), tuo tarpu tik 12% (20200 tonų) yra panaudota pramonėje. Maždaug 36% viso aukso yra priskiriama finansinėms atsargoms, iš kurių 19% (31400 tonų) aukso laikoma privačių investicijų forma (privačių investuotojų laikomi aukso luitai ir monetos bei investiciniai fondai, kurie investuoja į auksą) ir 17% (29000 tonų) priklauso pasaulio centriniams bankams (daugiausiai investicinių aukso luitų forma). Na o likusios 3600 tonų yra neapskaitytos.

Žemiau pateikiame paveikslą, kuriame atvaizduojama, kaip yra pasiskirsčiusios per visą žmogaus istoriją išgauto aukso atsargos.

Kiek vertas visas pasaulio auksas?

Šis 20.6 metrų ilgio, pločio bei aukščio kubas pagal paskutinę aukso rinkos kainą (1713.10 JAV dolerių už unciją) būtų vertas 9.269 trln. JAV dolerių (9,269,556,704,411.73). Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai visas pasaulio aukso atsargas pabandysime palyginti su kitomis pasaulinėmis finansų rinkomis (akcijų ir obligacijų). McKinsey Global Institute 2010 metais pasaulinę akcijų rinką įvertino maždaug 54 trln. JAV dolerių. Taigi visos aukso atsargos sudarytų maždaug 17% pasaulio akcijų kapitalizacijos. Lyginant su valstybių skolomis (41 trln. JAV dolerių) aukso dalis siektų maždaug 22%. Tuo tarpu lyginant su visa akcijų bei skolos rinkų kapitalizacija, pasaulinė aukso atsargų dalis tesudarytų 4.3%.

Tačiau reikėtų pastebėti, kad toks skaičiavimas nėra pats tinkamiausias. Vertinant aukso rinkos dydį dauguma analitikų siūlo skaičiuoti tik finansines atsargas, t.y. tik 36% visų aukso atsargų. Vertinant tik pagal šią dalį, aukso santykis lyginant su visa akcijų bei skolos rinkų kapitalizacija sumažėtų 3 kartus, t.y. nuo 4.3% iki 1.4%.

Kam priklauso pasaulio auksas?

Kaip jau buvo minėta anksčiau, maždaug 17% arba 29000 tonų aukso priklauso pasaulio centriniams bankams, tuo tarpu 52% visų centrinių bankų atsargų priklauso vos 5 stambiausioms šalims: JAV – 8133 tonos, Vokietijai – 3401 tona, Prancūzijai – 2435 tonos, Japonijai – 765 tonos ir Didžiajai Britanijai – 310 tonų. Vidutiniškai paminėtos 5 šalys aukso forma laiko 46.5% savo visų užsienio valiutos rezervų.

Tuo tarpu 5 stambiausioms besivystančioms rinkoms šiuo metu priklauso tik 9% visų centrinių bankų atsargų: Kinijai – 1054 tonos, Rusijai – 830 tonų, Indijai – 557 tonos, Meksikai – 106 tonos ir Brazilijai – vos 33 tonos. Šiuo metu paminėtos 5 šalys aukso forma laiko vidutiniškai 4.7% savo visų užsienio valiutos rezervų, o tai yra 10 kartų mažiau nei išsivysčiusios šalys. Norėdamos pasivyti paminėtas 5 senbuves, jos turėtų papildomai įsigyti maždaug 23000 tonų aukso, t.y. maždaug 14% visų iki dabar išgautų pasaulio aukso atsargų. Galima tik pafantazuoti, kokią įtaką tai galėtų turėti aukso rinkos kainai.

Tuo tarpu privatiems investuotojams šiuo metu priklauso net 31400 tonų aukso atsargų. Didžioji dalis jo yra laikoma aukso luitų ir monetų pavidalu, tačiau per pastaruosius 9 metus labai stipriai išsiplėte biržoje prekiaujamų fonų, kurie investuoja į auksą, dar sutrumpintai vadinamų ETF – dalis. 2001 metais jų dar nebuvo, o pagal 2011 metų duomenis, juose jau buvo sukaupta 2155 tonos aukso, t.y. 1.3% visų pasaulio aukso atsargų. Taip pat ką galima pastebėti iš žemiau pateiktos lentelės, kad stambiausias biržoje prekiaujamas aukso fondas SPDR Gold Shares (GLD) laiko 56% viso aukso fondams priklausančio aukso.

Kiek aukso dar likę po žeme?

Šiuo metu aukso kasybos kompanijų balansuose yra priskaičiuojama maždaug 40000 – 50000 tonų dar neišgauto aukso, kurio vidutinė išgavimo savikaina yra maždaug 250 – 350 JAV dolerių už Trojos inciją (17% nuo paskutinės rinkos kainos). Per metus vidutiniškai yra išgaunama po 2500 tonų aukso, t.y. jo atsargų kiekis „ant žemės“ padidėja arba infliuoja maždaug 2 – 2.4% per metus. Atsižvelgiant į tai išgauti likusios požeminius rezervus dar gali užtrukti maždaug 20 metų.

Žemiau pateikiamame paveiksle kaip tik galima matyti kaip kito „ant žemės“ esančio aukso atsargos per pastaruosius 10 metų. Per šį laikotarpį jos padidėjo nuo maždaug 145000 iki 165000 tonų, t.y. iš viso 20000 tonų, arba maždaug 2000 tonų per metus.

Aukso pasiūla ir paklausa

Visų pirma reikėtų atsakyti į klausimą, kokie yra aukso pasiūlos šaltiniai? Realiai juos galima būtų išskirti į tris pagrindines grupes: aukso gavyba, aukso perdirbimas bei centrinių bankų pardavimai. Aukso kasyklų gavyba istoriškai sudarydavo didžiąją dalį kasmetinės aukso pasiūlos (1970 metais sudarė beveik 80% visos pasiūlos, nuo to momento vis po truputi mažėjo ir pastaruoju metu sudaro šiek tiek daugiau nei 60%). Perdirbamas auksas, tai į aukso luitus išlydyti papuošalai arba promonėje naudotas auksas. Ši aukso pasiūlos grupė tokia aiškia tendencija kaip kad aukso gavyba nepasižymėjo. Dažniausiai daugiau aukso yra perdirbama tada, kai jo rinkos kaina stipriai brangsta, kaip pavyzdžiui buvo 1980 metais ir kaip kad yra šiuo metu (pagal 2011 metų 3 ketvirčio duomenis perdirbamas auksas sudarė 41% ketvirtinės aukso pasiūlos).

Centriniai bankai yra vienas iš stambiausių aukso rinkos žaidėjų (laiko 17% visų pasaulio aukso atsargų), tai jų veiksmai gali gana stipriai įtakoti aukso kainos judėjimą. Centrinių bankų pardavimai vėlgi yra ganėtinai nepastovūs. Kartais pasauliniai centriniai bankai iš grynųjų pardavėjų tampa grynaisiais pirkėjais, t.y. kai sumoje jie akumuliuoja auksą, o ne jį pardavinėja. Pastaruoju metu centriniai bankai nustojo pardavinėti auksą ir vėl pradėjo jį akumuliuoti. Tarp didžiausių žaidėjų galima būtų paminėti tokias šalis kaip Kinija, Indija bei Rusija, kurios turi gana didelius užsienio valiutos rezervus bei gana stipriai akumuliuoja taurųjį metalą. Vien tik jų veiksmai, jei nėra lygiaverčių pardavėjų, gali gana stipriai paveikti aukso rinkos kainą.

Analizuojant aukso paklausą, ją galima būtų suskaidyti į tris pagrindines grupes: juvelyrika, pramonė arba technologijos bei investicijos. Istoriškai didžioji dalis paklausos atkeliaudavo iš juvelyrikos sektoriaus (pagal 2011 metų 3 ketvirčio duomenis ši grupė sudarė 47% visos ketvirtinės aukso paklausos). Pramonė pasižymi gana stabilia aukso paklausa, kuri istoriškai svyruoja apie 10 – 15% visos paklausos.

Tuo tarpu įdomiausia aukso paklausos grupė šiuo metu yra investicijos. Analizuojant pastaruosius 50 metų (žiūrėti aukščiau pateiktą grafiką) galima gana aiškiai matyti, kad aukso paklausa iš investuotojų buvo gana stipriai išaugusi 1980 metais (iki 50% visos paklausos) bei per pastarąjį dešimtmetį (pagal 2011 metų 3 ketvirčio duomenis aukso paklausa iš investicijų sudarė 42% visos aukso paklausos). Kaip jau žinome, nuo 1970 iki 1980 metų aukso kaina buvo padidėjusi maždaug 25 kartus, taigi galima daryti prielaidą, kad būtent šis kainos kilimas ir paskatino daugiau investuoti į auksą. Tačiau po šio periodo sekė 20 ganėtinai prastų metų, per kuriuos aukso kaina prarado apie 70% vertės.

Smulkiau analizuojant pastarųjų 10 metų aukso paklausą (žiūrėti žemiau pateiktą grafiką), galima aiškiai pastebėti aukso paklausos didėjimą iš investicijų pusės. Per analizuojamą 10 metų laikotarpį ši paklausos grupė padidėjo daugiau nei 4 kartus, t.y. nuo 357 tonų 2001 metais iki 1517 tonų 2011 metais. Per tą patį laikotarpį aukso kaina padidėjo net 6 kartus, nuo 278 JAV dolerių už unciją 2001 metais iki 1421 JAV dolerio už unciją 2010 metais. Tačiau kaip matome iš žemiau pateiktos metinės aukso paklausos kreivės, per tą patį laikotarpį bendra aukso paklausa išliko ganėtinai stabili. Taigi šioje vietoje galima daryti paprastą išvadą, kad pastarąjį dešimtmetį didžiausią įtaką aukso kainos pokyčiui daro būtent padidėjęs investuotojų susidomėjimas, kuris laikui bėgant, be abejo, gali pasikeisti.

Kiek auksas „turėtų“ kainuoti?

Šiuolaikinėje ekonominėje sistemoje praktiškai visų finansinių instrumentų kaina yra apskaičiuojama atsižvelgiant į planuojamus ateities pinigų srautus. Tarkime investuojant į akcijas galima tikėtis dividendų bei pelno augimo, investuojant į obligacijas yra mokamos fiksuotos palūkanos, na o investuojant į nekilnojamą turtą galima gauti tam tikras nuomos pajamas ir pan.

Ar įmanoma panašiai apskaičiuoti aukso kainą? Deja nelabai. Priešingai anksčiau paminėtiems pavyzdžiams, įsigijus aukso luitą jį reikia kažkur saugoti, tarkime išsinuomoti saugyklą, už kurią reikia mokėti tam tikrą mokestį. Taigi auksą galima būtų priskirti ne prie pajamas generuojančios, o prie tam tikras išlaidas patiriančios turto klasės.

Tačiau kalbant apie auksą galima būtų išskirti kitus du jo vertės nustatymo būdus. Pirmasis yra labai paparastas, t.y. kai aukso kaina apskaičiuojama pagal tai, kiek kainuoja jį išgauti. „Pasaulinio aukso konsulo“ duomeninis šiuo metu išgauti vieną unciją aukso kainuoja maždaug 250 – 350 JAV dolerių. Jei tarkime rinkoje aukso kaina smuktų žemiau šio lygio, aukso kasybos kompanijos sustotų kasusios auksą, nes tokia veikla būtų nuostolinga ir dėl sumažėjusios pasiūlos aukso kaina pradėtų didėti. Tuo tarpu aukso kainai kylant, norinčių jį išgauti daugėja, dėl to palaipsniui auga ir tauriojo metalo pasiūla, kas savo ruožtu gali paskatinti kainos smukimą.

Be pirmojo varianto yra ir antrasis aukso kainos įvertinimo metodas, kai pasaulyje arba konkrečioje šalyje esančio aukso kapitalizacija yra lyginama su pasaulyje arba toje šalyje esančių pinigų mase. Taip yra daroma dėl labai paprastos priežasties – auksas labai ilgai atliko pinigų funkciją, o kai atsirado popieriniai pinigai, labai dažnai buvo taikomas vadinamas „aukso standartas“, t.y. kai popierinius pinigus galima būdavo iškeisti į tam tikrą kiekį metalo. Tačiau šiuo metu popieriniai pinigai nėra paremti auksu.

Visų pirma kaip pavyzdį paanlizuokime JAV. Ši šalis pagal paskutinius 2011 metų duomenis turi 8133 tonas aukso, kas pagal paskutinę aukso rinkos kainą (1713.10 JAV dolerių už unciją) būtų lygu 433 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu pinigų kiekis šioje šalyje pagal paskutinius duomenis siekia 2100 mlrd. JAV dolerių. Taigi, vertinant pagal antrąjį metodą gauname, kad aukso kaina turėtų būti beveik 5 kartus didesnė, t.y. maždaug 8300 JAV dolerių už unciją.

Tačiau vietoj to, kad analizuotume tik vienos šalies situaciją, galima pabandyti paskaičiuoti globaliai. Pagal paskutinius duomenis pasaulio centriniai bankai yra sukaupę 29000 tonų aukso, kas skaičiuojant pagal tą pačią kainą būtų lygu 1545 mlrd. JAV dolerių. Tuo tarpu paskutiniai duomenys apie pasaulyje esantį pinigų kiekį yra pakankamai seni (2009 metų), tuo metu jų bendra vertė buvo lygi maždaug 16000 mlrd. JAV dolerių. Taigi, vertinant aukso kainą pagal tą patį antrąjį variantą, tik šį kartą naudojant pasaulinius duomenis, gauname, kad tokiu atveju ji turėtų būti bent 10 kartų didesnė, t.y. maždaug 17700 JAV dolerių už unciją.

Tokie skaičiai atrodo tikrai įspūdingai! Tačiau reikia nepamiršti esminės prielaidos, t.y. kad visi pasaulio ekonomikoje cirkuliuojantys pinigai turi būti lygūs centrinių bankų saugyklose gulinčiam auksui. Net gi jei ši prielaida yra teisinga, niekas negali tiksliai atsakyti į klausimą, kiek laiko praeis, kol aukso kaina pasieks tą tikrąją vertę ir ar apskritai ją pasieks (taip pat gali mažėti pinigų kiekis). Tuo tarpu jei ši prielaida visgi pasirodo klaidinga, tai nustatyti aukso kainą praktiškai yra neįmanoma ir ji turėtų priklausyti tik nuo žmonių noro jį įsigyti, o tai jau susiję su emocijomis, kurios gali labai greitai bei drastiškai pasikeisti.