Kada gi "pagaliau" prasidės recesija? Pagal ECRI - ji jau prasidėjo!

Įžvalgos / 2011-10-01

Kadangi esu vienas iš tų, kurie priiminėdami sprendimus/susidarydami nuomonę dažniausiai vadovaujasi skaičiavimais ir faktais, į įvairius ekonomistų pasisakymus/prognozes kreipiu iti mažai dėmesio. Ir ne todėl, kad jie neatlieka skaičiavimų, priešingai, mano nuomone,  jie skaičiavimų, ko gero, daro per daug (primena vaizdą prie ruletės stalo - žaidėjų daug, visi vadovaujasi "kažkokia logika", rezultatas dažniausias būna panašus)! Gal net tiksliau būtų pasakyti, jog jie bando apskaičiuoti/sumodeliuoti tokius procesus, kurie iš prigimties nėra modeliuojami (nepaklūsta kažkokiems konkretiems dėsniams, kaip pvz. "energijos tvermės dėsnis", "Niutono dėsnis.." ir pan.). Turbūt nesudėtinga yra suprasti, jog visi makroekonominiai procesai, o kartu ir visi iš to išplaukiantys rodikliai yra sąlygojami žmonių tarpusavio santykių. Tačiau sudaryti žmogaus elgesio prognozę tikrai nėra tas pats, kaip apskaičiuoti per kiek sekundžių, pro 7 aukšto langą 45° kampu išmestas Ekonomikos vadovėlis nukris ant žemės. Jei čia mes galime sumodeliuoti sistemą, su visais joje veikiančiais dėsniais ir jiems paklūstančiomis jėgomis, tai žmogaus prognozavimo situacijose gali iškilti "kelios" problemos. Pavyzdžiui labai nesunkiai galime įsivaizduoti situaciją, kai "Benui obuoliai patinka labiau nei mandarinai, taip pat Benui apelsinai patinka labiau nei obuoliai, tačiau apelsinus Benas mėgsta mažiau nei mandarinus". Jau neskaitant to, jog Benui apelsinai gali patikti pagal nuotaiką.. Čia aišku pateikiau labai supaprastintą variantą, bet net jau tokioje primityvioje situacijoje galime rasti problemą, kuri iš esmės neleis sudaryti patikimo prognozavimo modelio ir kartu sėkmingos prognozės (Benas pasirinktų apelsinus ar mandarinus?).

Jeigu socialiniai mokslai apsiribotų tik ekonomikos stebėjimu ir "administravimu", didelių problemų galbūt ir nekiltų (pajamos/išlaidos, debitas/kreditas, pasiūla/paklausa, BVP auga/BVP traukiasi ir t.t.). Tačiau problemos į duris pasibeldžia būtent tada, kai visą šitą reikalą "ekspertai" bando pakelti į aukštesnį lygį - prognozavimą!! Pastaruosius porą dešimtmečių sparčiai prasiplėtus technologinėms (skaičiavimo) galimybės, kurti įvairiausias teorijas ir modelius pasidarė kur kas lengviau nei tarkim Keinso laikais. Tada reikėjo ne tik labai kruopščiai apmąstyti teorines prielaidas, bet visų pirma būti gerai susigyvenus su tas prielaidas laikančiais filosofiniais pamatais. Jei pamatai būdavo netvirti, prielaidos taip ir nepasiekdavo empirinio formato. Šiais laikais situacija visai kita - susikonstruojam skaičiavimų black box'ą (neuro tinklai, optimizavimo algoritmų programos ir t.t.)-> spaudžiam mygtuką "FIND BEST SOLUTION" -> BAM! Turim atsakymą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tokie "matematiškai elegantiški" modeliai atrodo genialiai, ir daug geriau  nei senas geras, vaikystėje ne kartą patikrintas ramunėlės "myli-nemyli" principas (50/50 :)), tačiau tai dar nereiškia, kad jų generuojamų atsakymų pataikymas bus didesnis nei mėtant kapeiką.

Jau šioje straipsnio vietoje jums turėtų (tikiuosi) būti kilęs klausimas - "O kaip gi sekasi ekonomistams prognozuoti realybėje?". Žemiau pateikiu ištrauką iš Jeremy J. Siegelio knygos "Stocks for the Long Run : The Definitive Guide to Financial Market Returns and Long-Term Investment Strategies"

The 1974-75 recession was particularly tough for economists. Almost every one of the nearly two dozen of the nation's top economists invited to President Ford's anti-inflation conference in Washington in September 1974 was unaware that the U.S. economy was in the midst of its most severe postwar recession to date. McNees, studying the forecasts issued by five prominent forecasters in 1974, found that the median forecast underestimated GNP growth by six percentage points and underestimated inflation by four percentage points. Early recognition of the 1974 recession was so poor that many economists "jumped the gun" on the next recession, which didn't strike until 1980, but most economists thought had begun early in 1979.

For over 15 years, Robert J. Eggert has been documenting and summarizing the economic forecasts of a noted panel of economic and business experts. These forecasts are compiled and published in a monthly publication entitled Blue Chip Economic Indicators. In July 1979, the Blue Chip Economic Indicators indicated that a strong majority of forecasters believed that a recession had already started-forecasting negative GNP growth in the second, third, and fourth quarters of 1979. However, the N.B.E.R. declared that the peak of the business cycle did not occur until January 1980 and that the economy expanded throughout 1979. By the middle of the next year, forecasters were convinced that a recession had begun. But as late as June 1980 the forecasters believed that the recession had started in February or March and would last about a year, or about one month longer than the average recession. This prediction was reaffirmed in August, when the forecasters indicated that the U.S. economy was about halfway through the recession. In fact, the recession had ended the month before, in July, and the 1980 recession turned out to be the shortest in the postwar period. Forecasters' ability to predict the severe 1981-82 recession, when unemployment reached a postwar high of 10.8 percent, was no better. The headline of the July 1981 Blue Chip Economic Indicators read ''Economic Exuberance Envisioned for 1982." Instead, 1982 was a disaster. By November 1981 the forecasters realized that the economy had faltered, and optimism turned to pessimism. Most thought that the economy had entered a recession (which it had done four months earlier), nearly 70 percent thought that it would end by the first quarter of 1982 (which it would not, instead tying the record for the longest postwar recession, ending in November), and 90 percent thought that it would be mild, like the 1971 recession, rather than severe—wrong again!

In April 1985, with the expansion well underway, forecasters were queried as to how long the economy would be in an expansion. The average response was 49 months, which would put the peak at December 1986, more than 3½ years before the cycle actually ended. Even the most optimistic forecasters picked spring 1988 as the latest date for the next recession to begin. This question was asked repeatedly throughout 1985 and 1986, and no forecaster imagined that the 1980s expansion would last as long as it did.

Following the stock crash of October 1987, forecasters reduced their GNP growth estimates of 1988 over 1987 from 2.8 percent to 1.9 percent, the largest drop in the 11-year history of the survey. Instead, economic growth in 1988 was nearly 4 percent, as the economy failed to respond to the stock market collapse.

As the expansion continued, belief that a recession was imminent turned into the belief that prosperity was here to stay. The continuing expansion fostered a growing conviction that perhaps the business cycle had been conquered—by either government policy or the "recession-proof" nature of our service-oriented economy. Ed Yardeni, senior economist at Prudential-Bache securities, wrote a "New Wave Manifesto" in late 1988, concluding that self-repairing, growing economies were likely through the rest of the decade.6 On the eve of one of the worst worldwide recessions in the postwar era, Leonard Silk, senior economics editor of the New York Times stated in May of 1990 in an article entitled "Is There Really a Business Cycle?":

By November 1990, Blue Chip Economic Indicators reported that the majority of the panel believed the U.S. economy had already, or was about to, slip into a recession. But by then, not only had the economy been in recession for four months, but the stock market had already hit its bottom and was headed upward! Had investors given in to the prevailing pessimism at the time when the recession seemed confirmed, they would have sold after the low was reached and stocks were headed for a strong three-year rally..

_______

Na, trumpai tariant, pataikyti sekėsi "sunkiai". Turbūt sutiksite, jog iš esmės nėra didelio skirtumo ar ekonomika auga pvz. 2.3% ar 2.6%, traukiasi 1.5% ar 1.9%, todėl jei prognozės nuo realybės nukrypsta per vieną skaičių po kablelio, didelės tragedijos tikrai nėra. Tačiau glumina tai, jog ne retai pasitaikydavo atvejų, kai bendras ekonomistų sentimentas "prašaudavo" ne tik pro šalį, bet strėles leisdavo net ne į taikinio pusę.  (pvz. 2007 metų "nuotaikos" labai gerai pagautos šiame filmuke).

Taigi, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, nesu didelis ekonominių naujienų ar "ekspertinių" pasisakymų gerbėjas, tačiau kartas nuo karto (dėl "bendro išprusimo" :-)   ir dėl to, kad žinočiau kokia nuotaika gyvena finansų pasaulis) užmetu akį, kokias žinutes transliuoja pagrindiniai finansų portalai. Jeigu ką ir tikiuosi ten rasti, tai gerą track record'ą turinčių institucijų pasisakymus. Būtent tokį statusą yra užsitarnavusi ECRI (Economic Cycle Research Institute), kuri savo portale pateikia duomenis, kaip tiksliai jie pataikė tiek 2001-2003, tiek 2007-2009 (tiek pradžią, tiek pabaigą) JAV recesijas. Nors jų atstovas Lakshman Achuthan ir įvairiose laidose matomas gana dažnai, tačiau iki vakar dienos [2011.09.30] (daugiau nei du metus) apie galimą naują recesiją kalbėdavo gana atsargiai. Video pateikiu žemiau:

Taigi, darosi tikrai įdomu ir žiūrėsime, kaip pasiteisins šis ECRI pareiškimas. Primenu, kad iki šiol jie pataikydavo gana stabiliai.

Savo veikloje bei mėnesiniame tyrime taikome dvi su makroekonomika susijusias strategijas, kurių viena (SF OECD CLI) su ECRI nuomone eitų išvien (jau sekantį mėnesį, gana realu, jog OECD aplenkiantys indikatoriai pereis į recesinę zoną), tačiau kita (SF Yield Curve), kuri orientuojasi į palūkanų normų kreivę, recesijos dar nesignalizuoja. Taigi, mano nuomone, jeigu iki šiol (nuo 2009 m.) statymai, kad bus recesija,  buvo neverti dėmesio, šiandien sakyčiau, jog kišenėje sauja žetonų nepamaišytų 8-)

Kada gi "pagaliau" prasidės recesija? Pagal ECRI - dabar!